Fėjos

Vaikystėje girdėtos ar skaitytos pasakos išsaugojo gerosios fėjos - Pelenės krikštamotės įvaizdį. Žodis fėja kilo iš lotyniško žodžio fata - liet. likimas. Fėjos - keltų ir romanų tautų mitologinės būtybės, galinčios daryti stebuklus, padėti ar kenkti žmonėms. Tikėjimo fėjomis šaknys siekia pagonybės laikus. Pasak padavimų ir legendų, fėjos skiriasi tarpusavyje savo išvaizda ir dydžiu. Fėjos - tai bendrinis stebuklingas galias turinčių būtybių, gyvenančių tarp žemės ir dangaus, vardas. Britų salyne šias būtybes vadina braunais, elfais, nykštukais, troliais, gnomais, leprekonais, banšais ir t.t.. Egzistuoja įrodymai, kad kai kuriose Europos ir Britų salų vietovėse bronzos amžiuje (4-1-as tūkst.. pr. m. e.) gyveno mažaūgių žmonių rasė. Airijoje ši tauta vadinama deivės Danu (Thuatha de Danaan) vardu. Pasakojama, kad šie žmonės gyveno kalvų ir pilkapių olose. Tai buvo kukli ir darbšti tauta. Kuomet į šias vietoves atėjo stipresnės gentys, jie pasitraukė į miškus. Būdami pagonys, jie garbino dievus, kurie buvo glaudžiai susiję su gamta. Teigiama, kad būtent ši tauta turėjo telepatinių sugebėjimų. Aukštesni žmonės į mažuosius žvelgė iš aukšto ir nepasitikėdami. Nežiūrint į tai, legendos pasakoja apie mišrias santuokas. Iki XIII a. buvo garbinga turėti protėvius, kilusius iš fėjų.Ar egzistuoja fėjos? Viduramžiais tikėjimas fėjomis pasiekė piką. Jų gyvenimas žemėje buvo priimamas kaip natūralus faktas. Žmonės žinojo kaip jos atrodo, kur gyvena, ko iš jų galima tikėtis. Fėjų išvaizda labai įvairi ir skirtinga. Kai kurios iš jų mažučiai, judrūs, permatomi padarai. Jei krisdamas vandens lašas lengvai virpa, gali būti, kad kartu su juo žemėn leidžiasi ir mažutė fėja. Sutinkamos ir fėjos - milžinai. Fėjos būna gražios ir bjaurios, kai kurios - panašios į žmones.. Jų elgesys pramuštgalviškas ir neprognozuojamas, todėl, norėdami joms įtikti, žmonės jas vadino „geraisiais kaimynais". Vadinti jas tikraisiais vardais bijota, tikint, kad taip galima prarasti jų palankumą. Fėjos mėgsta kištis į žmonių gyvenimą: burtų pagalba jos užburia laukus, gyvulių bandas, klaidina žmones. Jos gali ir padėti - dovanoja įvairiausias dovanas, tvarko namus ir pan. Fėjų gyvenimas naktinis : jos mėgsta gerti, šokti, dainuoti. Fėjų muzika pakankamai rafinuota, apdarai dažniausiai žalios spalvos. Fėjos augina naminius gyvulius (išskyrus kates ir naminius paukščius), kurie dažniausiai būna rudos ar baltos spalvos. Tikėta, kad fėjos( kaip ir mūsiškės laumės) lankydavo naujagimius. Neretai juos vogdavo arba sukeisdavo su savo atžalomis. Populiariausi buvo nekrikštyti šviesiaplaukiai kūdikiai.Mūsų laikus pasiekė rašytiniai senųjų amžių rašytiniai šaltiniai, kurie vienaip ar kitaip liudija fėjų egzistavimą ( o gal žmonių tikėjimą jomis ): pirmieji iš jų datuojami VIII-IX a. Šie pranešimai pasakoja apie užburtas strėles. XII a. metraštininkas Volteris Mepas užrašė legendą apie karalių Chirlą ir fėjas, o jo kolega Gervazas iš Tilburijos XIII a. pradžioje buvo pirmasis, aprašęs mažutes fėjas. Kronikose pasakojama ir legenda apie berniuką Elidorą, kuris dažnai lankydavosi požeminėje fėjų karalystėje. Garsiausia iš viduramžiais užrašyta istorija pasakoja apie fėjų pavogtą mergaitę Melkinę, kuri, norėdama, galėjo tapti nematoma. XII a. metraštininkai aprašė atsitikimą apie Sufolko apylinkėse rastus žaliaodžius vaikus- berniuką ir mergaitę. Berniukas neišgyveno žmonių aplinkoje, o mergaitė pamažu prisitaikė prie naujų sąlygų, išmoko žmonių kalbos ir net ištekėjo už žmogaus.Tikėjimas fėjomis išliko iki šių laikų. Mus pasiekia liudijimai apie jų egzistavimą. Didžiulį pasaulio susidomėjimą sukėlė XX a. pradžios Jorkšyre vykę įvykiai, kuriuos vėliau aprašė seras A. Konan Doilis. 1917 m. dešimtmetė Frensė Griffits viešėjo Jorkšyre pas savo pusseserę trylikametę Elzę Rait. Mergaitės mėgdavo žaisti netoli namų esančiame slėnyje. Jos tvirtino, kad ten susitikinėja ir žaidžia su elfais. Tėvai tuo netikėjo, tačiau neapsikentęs tėvas leido mergaitėms pasinaudoti neseniai pirkta fotokamera ir pamokino, kaip su ja elgtis. Mergaitės padarė dvi nuotraukas, kuriose šalia jų aiškiai matėsi sklandantys ore pasakiški padarai. Vėliau buvo padarytos dar trys nuotraukos ant sužymėtų plokštelių. Nuotraukos, ištirtos ekspertų, buvo pripažintos nesufabrikuotomis. Ši mįslė taip ir liko neįminta...

...Jei norite savo akimis pamatyti fėją, reikia pasitepti akių vokus stebuklingu aliejumi, pagamintu iš rožių žiedlapių, čiobrelių, našlaičių ir žolės, išpeštos iš fėjų žiedo. Aišku, būtina žinoti ir vietas, kur dažniausiai jos lankosi - tai pilkapiai, paplitę visoje Britų salų teritorijoje. ...o ieškoti jų, sako, geriausiai gegužės mėnesį...